03/04/2023
Kažkur apie šį laiką stuktelna apvalus ir mūsų nedidelės grupelės veiklos jubiliejus - eilinės mažytės pilietinės visuomenės ląstelės, karo pradžioje sukrutusios "kažką daryti". Prieš metus, emocijoms verdant ir sunkiai beišgalint nustigti vietoje protingos galvos patarė nešokti iš vėžių, o geriau daryti tai, ką ir šiaip darai ir moki daryti gerai. Mums tarp tokių dalykų išpuolė trumpalaikė nuoma - dariau, moku, galiu užsiimti minimaliomis laiko sąnaudomis. Taip, atsispiriant nuo Stiprūs kartu fantastiškos, sukoordinuotos pabėgėlių priėmimo į namus iniciatyvos gimė mūsų paprasta idėja: norėtum suteikti būstą, bet tokio tiesiog neturi - ne bėda, sudėję finansus drauge išsinuomosim būstą ir tada atiduosim naudotis šeimoms iš Ukrainos! Nešokant iš vėžių, nebandant išsinerti iš kailio - tiesiog ramiai dirbant tiek, kiek čia ir dabar, aplink save pasiekia nuosavos rankos. Kitaip tariant, ramiai sukantis savo burbule :)
Nu ir ką mums pavyko padaryti per metus?
🔵 7 butuose suteikėme namus (nemokamą atskirą būstą Vilniaus ir Kauno mieste) 14 šeimų; 3 jų sėkmingai pradėjo pačios mokėti nuomą. Likusiuose penkiuose vyko kaita - pora šeimų išvyko į Vakarų Europą, bet didžioji dalis - atgal į Ukrainą, tuo tarpu atvyko nauji žmonės.
🟡 Tai galėjome padaryti tik dėl gausiai į projektą įsitraukusių mūsų rėmėjų: 79 pažįstami ir net visai nepažįstami (OMG, tikrai visai nepažįstami žmonės prisijungė net nesudrebėję) žmonės, 23 iš kurių yra mūsų nuolatiniai, periodiniai rėmėjai, kurie NĖ KARTO nepraleido laiku padaryti įmokos. Ačiū rėmėjams už pasitikėjimą mumis, ir dvigubas ačiū už tai, kaip galima pasitikėti jumis - vienąkart susitarei ir šventa, viskas sukasi sklandžiai kaip laikrodis, kažkokia fantastika.
🔵 12 255 eur pernai ir 12 575 eur šiemet (biudžetas iki vasaros). Neskaitant sunkiai besuskaičiuojamų atvejų, kai paskelbus FB apie poreikį įkurdinti ir gyvenimo pradžiai apipirkti konkrečią atvykusią šeimą pažįstami ir visai nepažįstami žmonės važiavo į maisto parduotuves ar ikėją ir paliko, kiek pavyko susekti, reikšmingas pinigų sumas.
🟡 Mūsų prioritetas - pažeidžiami žmonės, kuriems būtina gyventi Vilniuje (reikalinga medicininė pagalba, yra negalia ar reikalingos įvairios čia prieinamos paslaugos), bet kurie neišgalėtų patys susimokėti nuomos, taip pat (gal net ypač) - šeimos, kurios (ar kurių artimieji šeimos nariai) patys daro labai daug dėl savo tėvynės. Savaime suprantama, ypač karių šeimos.
Pernai buvome tiesiog privatūs, kartu veikiantys asmenys, tad savo rėmėjams atsiskaitėme už kiekvieną eurą, tačiau irgi privačiai. Suktumės ir toliau sau tyliai ramiai, nesigirdami ko, kiek ir kam padarėme, tačiau nors ir esame maži, tačiau pasiekėme tą apimtį, kai norint tęsti veiklą privalome tapti juridiniu asmeniu. Kuriam privalu viešinti savo veiklą. Svarbiausia - finansinės ataskaitos, kurios už laikotarpį nuo šių metų sausio bus viešos, ir bus čia.
Tačiau taip pat, kad jau esame priversti pasakoti, bus žmonių istorijos - nes žmonių istorijos yra pačios svarbiausios. Tad važiuojam - kol kas atbuline tvarka, tačiau po truputėlį surinksime, sukelsime ir papasakosime apie žmones: drąsius ir siaubingai išsigandusius, ryžtingus ir palūžusius, palūžusius, bet atsigavusius, nustebinančius, nuviliančius ir įkvepiančius savo pavyzdžiu - visus, kuriems iki šiol padėjome.
O šiandien - apie išvykstančius. Šiandien išlydėjome Iriną ir jos vienuolikos metų dukterį Aliną. Atgal į Brovari - apie 25 km į šiaurės rytus nuo Kyjivo, miestuką, kuris karo pradžioje patyrė baisius mūšius ir net buvo okupuotas.
Irinos vyras Igoris įstojo į ZSU pačioje karo pradžioje, o nuo antradienio netikėtai gavo 10 dienų atostogų. Tokia žinia paskatino Iriną ryžtis grįžti - grįžti ir mėginti gyventi namuose, kur visą laiką, taip nėkart nepasitraukę liko gyventi seneliai ir baisiai mylimas katinas. Igoris sakė, po atostogų tikrai grįš atgal ir kovos iki galo. Pergalės arba mirties (ir čia ne poezija). Mes sakėme, kol kova nesibaigs, Irina su vaikais (ir seneliais) visada galės grįžti į Lietuvą, kur jau mes jais pasirūpinsime ir juos apsaugosime. Nes, velniai griebtų, jei negalėtume to padaryti žmogui, kuris savo krauju gina savo šalį, tačiau kartu ir mūsų.
Igoris jau laukia namuose, merginos jau autobuse, kuris išvyko iš Vilniaus į Kijivą šiandien 17 val., veždamos vienintelę lauktuvę iš Lietuvos, kurios Igoris prašė - vaistų nuos skausmo vaikinams fronte ir vaistų širdžiai močiutei, kurių šiuo metu Kijive labai sudėtinga gauti. Ypatingas ačiū Jurgiui Jurgeliui (kuris sakė "smulkmena", nors ta smulkmena atsieina didesnę dalį LGGRTC istoriko mėnesinio atlyginimo), asmeniškai pasirūpinusiam nupirkti visą prašomą vaistų siuntą.
Slava Ukraini. Slava herojam.
